|
Marijonas Mikutavičius
Įsivaizduoji ne todėl, kad albumas kuo nors siejasi su mirusia grupe. Greičiau labai jau siejasi su nuotaika jai išeinant. Taip pat melancholiška, ilgesinga ir liūdna. Netgi liūdniau, negu gali tikėtis iš žmogaus, dainavusio "skausmas būna mielas". Viskas, ko nenorėtumėte girdėti per savo vestuves. Albumas pasirodė be ypatingos išankstinės isterijos, kartais bandomos sukelti prieš pasirodant naujiems populiarių grupių darbams. Taip, dabar matome reklamą per LNK ar girdime per radijo stotį, tačiau nėra kažkokių įspūdingų plakatų su giliu "mamontovišku" žvilgsniu gatvėse, jokių ekstrafejerverkų su kadilakais ir po jais besigulančiais gerbėjais. Viskas pabrėžtinai santūru, kaip ir santūriai pateikti žinia, jog rugsėjo 23-iąją Vilniuje, Keistuolių teatre, koncertuoja jis. Esant tokiai ramiai kaip pienas nuotaikai netgi nebūtum nustebęs, jeigu Andrius į sceną būtų užlipęs vien su akustine gitara. Kažkas įjungtų du šlykščius prožektorius ir prasidėtų pusbalsiu šnekamas kūrybinis vakaras su klausimais ir atsakymais, eilėraščių skaitymais ir atsargiais kosčiojimais paskutinėse eilėse. Jis juk buvo tai daręs anksčiau, tiesa? Tačiau pasirodė pernelyg išalkęs muzikinės scenos, kad viskas vyktų būtent taip. Koncertas šiek tiek pavėlavo, kaip ir viskas Lietuvoje, tačiau tai galima priskirti šou strategijai. Žmonės, nusėdę salės įkalnę, buvo kantrūs ir ramūs, išskyrus būrį prie scenos kurie šoktų net jeigu tai būtų programa Vėlinėms. Andrius prie mikrofono priėjo greitai. Dėvėjo laisvą "hippy" megztinį ir mūvėjo odines kelnes. Meinardas Brazaitis jau mušė būgnus, kai Andrius pradėjo raiškiai tardamas "r": "Kraujo krešulių baloj surasi tu mane, tai žinok, kad aš dabar danguj arba pragare". Kiek perdarytas pirmojo solinio albumo "Pabėgimas" variantas. Po to sekė dar keli seni kūriniai, beveik be pauzių, kol jis, jau uždusęs, trumpai pasiveikino: "Sveiki". A.Mamontovas tebelieka vienas iš nedaugelio, kurio laikysenoje gali matyti tai, ką jis atlieka. Svarbu net tai, ar jis prakaituoja, ar ne dainuodamas - jis šoka indėnišką pogo permušant būgnams, dideliais batais daužydamas grindis, sulinkęs, lyg kamuojamas apendicito priepuolio. Svarbiau, kad kiekvienas žodis, palydėtas gestu ar mimika, išspaudžiamas įtaigiai kaip vienintelis. Netgi tau nepatinkantis žodis. Iš jo neatimsi gebėjimo primesti savo taisykles ir viską kontroliuoti, net jeigu balsas lūžinėja dainuojant aukštas natas ir gali pasirodyti juokingai. Aišku, jis kaip niekas kitas scenoje gali pasitikėti savimi, todėl nėra jokių "parodykit rankas" ar "kaip jaučiatės?", po kuriais dažnas atlikėjas ne tiek demonstruoja savo nuoširdumą, kiek slepia silpną ego. Publika buvo nusiteikusi labiau klausytis nei šėlti, ir, atrodo, jam tai patiko, nors muzika nebuvo labai taiki. M.Brazaitis nėra iš tų būgnininkų, kurie mėgsta groti tyliai, ir Romas Rainys nėra linkęs likti tik statistiniu gitaristu scenoje. Kartu su bosininku Sergejumi Savčenka, anksčiau grojusiu "Lemon Joy", ir ritmo mašina, nureguliuota ties žemais dažniais, jų atrodė daug. Kartais ne visi susigroję, tačiau aktyvūs. Tiesą sakant, jeigu tavo galvoje šviečia saulė, o ne dunkso A.Mamontovo "Šiaurės naktis", galėjai išeiti iš salės jau po pirmųjų akordų, tačiau nebuvo daug einančių į lauką parūkyti. Beveik visas 120 minučių. "Lietuvos rytas" (www.lrytas.lt)
|